Nelabai malonaus žmogaus užrašai

Stylish Blogger Awards 2012

Publikuota: 2nd March 2012 parašė Kaspinuotis kategorijoje Blogosfera
Žymės: 2012, apdovanojimai, blogai, faktai, stylish blog award, stylish blogger award

(Sittipun Chaitherdsiri nuotrauka)

Ėmė taip ir nutiko, kad Stylish Blogger Awards atkeliavo net iki manęs. Šiaip jau gal būčiau ir nekreipus į tai dėmesio, bet kai apdovanojimą teikia pats rimčiausias žmogus blogosferoje, rašantis patį rimčiausią blogą, negali apsimesti, kad nieko neįvyko. Tad dėkoju tau, Leo, už šį garbingą apdovanojimą ir sveikinu sugalvojus, kaip čia priversti mane ką nors parašyti.

Apdovanojimas per metus visai nepasikeitė – niekas vis dar nesupranta kam ir už kokius gerus darbus jis skiriamas. Gavę apdovanojimą visi gražiai padėkoja, parašo kelis faktus apie save, o tada nominuoja kitus žmones. Kad ir tie pasikankintų.

Taaaaaaaigi, berniukai ir mergaitės, jūsų dėmesiui penkios tiesos apie Kaspinuotį:

Žmonės, skaitantys mano rašliavas neretai susidaro nuomonę, kad esu agresyvi. Nežinau, kodėl jie taip galvoja, nes šiaip jau aš esu labai miela – nesikandžioju, nesispardau, daiktų į žmones nemėtau. Ir net debilų nesiunčiu ten, kur juos dažnai siunčia Rokiškis.
Tiesa, jei kas nors mane rimtai supykdo, darau visus tuos aukščiau paminėtus dalykus. Vienu metu. Kol pavargstu arba nusibosta.
Bet pykstu aš retai ir labai trumpai. Visas mano pyktis išgaruoja per kelias valandas, o tada jį pakeičia liūdesys. Jau ką moku, tai moku – liūdėti.
Kai man būna liūdna ar kažkaip kitaip negera aš rašau. Ne ne, nemeluoju, tikrai rašau. Tiesa, dažniausiai nebe čia.
Čia neberašau ne todėl, kad neturiu apie ką, tingiu ar nespėju. Na gerai, tingiu kartais truputį, bet dažniausiai nusprendžiu nerašyti todėl, kad žinau kas visa tai perskaitys. Ir jei prieš tris su puse metų (taip taip, tiek laiko praėjo nuo pirmojo įrašo) blogo skaitytojai buvo keli nepažįstami žmonės, dabar čia dažniausiai užsuka buvę klasiokai, grupiokai, draugai, ex’ai ir net mano mama.

Kadangi beveik visi apdovanojimus jau gavę, gan sunku sugalvoti kam čia dar jį įteikus. Visgi yra keli tokie blogeriai, kurie savojo apdovanojimo iš kitų niekaip nepasiima. Buržujus sako, kad visi šitie apdovanojimai yra nesąmonė, o Gnomas tikriausiai miegojo žiemos miegu ir todėl visą ceremoniją pražiopsojo (jau pavasaris, Gnomai, kelkis!). Šiaip jau neatsiimti apdovanojimo yra labai labai nemandagu, bet jums bus atleista, jei priimsite jį iš manęs. Tad griebkit šią vienintelę ir nepakartojamą galimybę – eikite rašyti.

Kaip reikia darbo ieškoti

Publikuota: 24th November 2011 parašė Kaspinuotis kategorijoje Laimingo gyvenimo instrukcijos, Nuomonė visais gyvenimo klausimais, Rimti dalykai nerimtai
Žymės: cv, darbas, darbo paieška, darbo skelbimai, laukimas, motyvacinis laiškas, pinigai, tinginiavimas

(flyzipper nuotrauka)

Keisti tie žmonės… Kai tik reikia pradėti ieškoti darbo, visi jie supanikuoja – tai jiems jo nėra, tai yra, bet per mažai moka, tai gerai moka, bet velniškai sunkus… Ir kažkodėl visi jie baisiai skuba tą darbą susirasti. O aš į tai žiūriu filosofiškai. Kadangi darbas sudaro didžiąją žmonių gyvenimo dalį, bet koks (Trisdešimt Dienų Per Mėnesį, Dvylika Valandų Per Parą Už 670 Lietuviškų Pinigų) jis būti, savaime suprantama, negali. Todėl ir pats darbo paieškos procesas turi būti ilgas, tam, kad pagaliau kažką radus, labiau tai vertintum. Taigi, padarius tokias išvadas, ėmiau, ir sukūriau savo nuosavą darbo paieškos sistemą. Geriausiai ji veikia tada, kai turite kur gyventi ir ką valgyti, bet jei mėgstate ekstremalų sportą, galite išbandyti ir esant tuščioms kišenėms. Turėtų būti dar smagiau!

Pats sunkiausias visada būna pirmas žingsnis. Tačiau su šia sistema net ir pradžia nėra tokia baisi! Jums tereikia patogiai įsitaisyti ant sofos, įsijungti gerą filmą ir laukti, kol darbas pas jus ateis pats. Kiek lauksite priklauso nuo jūsų kantrybės. Aš patarčiau palūkėti bent dvi savaites. Tuomet, jei jau nieko neįvyks, o filmus žiūrėti pabos, parašykite facebooke ant sienos, kad jums labai labai reikia darbo. Galite apie tai užsiminti ir draugams, nesantiems facebooke. Kai visa tai padarysite, laukite toliau – dabar jau tikrai darbas turėtų pas jus ateiti. Ką jau ten, po šitiek pastangų atbėgti turėtų…

Kartais taip nutinka, kad darbas vis gi neateina. Jei nuo pirmojo jūsų paieškos žingsnio praėjo daugiau nei mėnesis, susirūpinkite – gal nėra kam ateiti? Peržiūrėkite skelbimus internete. Jei radote jus sudominusių, galite ramiai atsikvėpti. Darbo yra, tiesiog jis neskuba. Neskubėkite ir jūs – jei baigėte žiūrėti visus filmus, perskaitykite kažkada neužbaigtą knygą, pereikite naują žaidimą, susitikite su seniai matytais draugais. Pasidžiaukite laisvu laiku – kai darbas iki jūsų atsivilks, vargu, ar iš vis tokio turėsite.

Būna, darbo vis dar nėr, o laisvas laikas jau įgrysęs iki gyvo kaulo – peržiūrėti visi filmai ir visi serialai, perskaitytos visos namie rastos knygos, nuo žaidimų pasidarėte panašūs į zombiukus, o seniai matyti draugai nebeturi jums laiko, nes, skirtingai nei jūs, darbą jau susirado. Jei taip nutiko ir jums, turėtumėte žengti antrą žingsnį. Vėl peržiūrėkite skelbimus internete. Atsirinkite jums patikusius, o tada nusiųskite darbui pakvietimą – užtenka laukti, kol ateis pats. Pagooglinkite kas yra CV. Pagal rastą šabloną pabandykite užsipildyti savo. Tai padarę siųskit jį į visas jums patikusias vietas. Kiekvieną rytą peržvelkit naujus skelbimus – gal vėl atsirado kas nors, vertas dėmesio. Jei skelbimus kas rytą tikrinat jau daugiau kaip mėnesį, pagooglinkit kas yra motyvacinis laiškas. Pabandykit ir patys parašyti tokį. Nesinervinkit, jei gausis labai juokingas – visiems taip pirmą kartą būna. Geriau paprašykit pagalbos tų, kurie darbą jau turi – vis gal kas normalesnio išeis. Kai bendrom pastangom kažką sukursite, pradėkite šitą dalyką visur siųsti kartu su CV. Jei visa tai padarėte, laukite toliau. Jau tuoj tuoj darbas turėtų atsiliepti į jūsų pakvietimą.

Įvykdę šiuos mano sugalvotos darbo paieškos žingsnius, idealiame pasaulyje jau turėtumėte turėti darbą. Jei neturite, nesikrimskite, jūs ne vieni. Aš irgi dar neturiu. Galų gale, ir sistema vadinas „darbo paieškos“, o ne „darbo radimo“. Jei vis gi tokia padėtis jūsų netenkina ir darbo tikrai labai reikia, vietoj to, kad lauktumėte, kol jis ateis, galite pabandyti pas jį eiti patys – rašyti laiškus bendrovėms, kurios darbuotojų neieško. Sako, žmonės kartais taip kažką randa. Arba galite eiti dirbti Trisdešimt Dienų Per Mėnesį, Dvylika Valandų Per Parą Už 670 Lietuviškų Pinigų. Po ilgų ir kankinančių paieškų, juk ir jis nebeatrodo toks blogas, taip?

Tobulas gyvenimo planas

Publikuota: 3rd July 2011 parašė Kaspinuotis kategorijoje Mano gyvenimo trupiniai
Žymės: gyvenimas, gyvenimo planas, kortų namelis, mokykla, planas, psichologija, studijos, universitetas

(Pratul Kalia nuotrauka)

Jau tuoj tuoj, visai greit, mažiau nei už pusės metų man bus dvidešimt. DVIDEŠIMT – gi toks didelis ir baisus skaičius. Dvidešimt jau ne –niolika, nebegali gerti visą savaitę be pertraukos, miegoti kartą per tris paras ir išmiegoti dvidešimt keturias valandas, ar kur nors išėjęs dingti ir atsirasti tik po penkių dienų. Dvidešimties žmonės studijuoja savo svajonių specialybę arba dirba ne visai svajonių darbą, gyvena su savo antromis pusėmis, tuokiasi ir gimdo vaikus. Ir jie žino, ko nori iš gyvenimo.

Man tuoj dvidešimt, o aš ne tik nežinau, ko noriu, aš net nežinau ką veiksiu po mėnesio ar poros, nežinau, kur būsiu už pusės metų ir visai neįsivaizduoju kas būsiu po penkerių. Prieš penkerius metus viskas atrodė taip paprasta – baigi mokyklą, įstoji į universitetą, gauni diplomą, susirandi draugą, darbą, sukuri šeimą. Beveik tobulas gyvenimo planas. Tačiau eina metai ir su laiku pradeda matytis plano, kuris atrodė toks tobulas keturiolikos, trūkumai. Pirmuosius pastebėjau kai dešimtos klasės pabaigoje auklėtoja liepė pasirinkti dalykus, kuriuos norėsime mokytis kitais metais. Tuo metu kilo masinė panika tarp tų, kurie nežinojo kur stos baigę mokyklą, todėl niekaip negalėjo apsispręsti ką rinktis. Šiek tiek pasinervinus nusprendžiau, kad iki mokyklos baigimo maždaug taip toli kaip iki kosmoso ir pernelyg neimdama viso to į galvą susirinkau dalykus, reikalingus socialiniams mokslams. Šiaip ar taip, bet kada bus galima atsisakyti ir pasirinkti kitus. Vienuoliktoj klasėj pirmą kartą susimąsčiau, kad gal visgi reiktų pradėti rimtai galvoti ką norėčiau veikti toliau. Vienintelis į galvą šovęs dalykas buvo žurnalistika. Pirmieji tokia idėja pasibaisėjo tėvai. Draugai bei pažįstami taip pat kažkodėl neatrodė susižavėję. Galiausiai visiems primygtinai siūlant nebūti kvaila ir pasidomėti kuo nors kitu, minties stoti ten atsisakiau. Dar kartą peržiūrėjau visas Lietuvos universitetų siūlomas studijų programas. Išsirinkau kokius septynis neblogus variantus. Nežinau ar todėl, kad jie man patiko, ar todėl, kad nepatiko mažiau nei visi kiti. Taip ir mėčiaus nuo vieno prie kito. Atėjus pavasariui važiuodama troleibusu keikiaus ir sakiau, kad į studijų prašymą surašysiu visus keturioliką pasirinkimų – kur priims, ten bus gerai. Šalia sėdėjęs protingas dėdė patarė šitaip nedaryti – geriau išsirinkti vieną. Tarsi pati nežinočiau, pagalvojau. Visgi, grįžus dar kartą permečiau akimis ilgąjį sąrašą. Likus metams iki egzaminų visiems paskelbiau, kad stosiu į psichologiją.

Taip šių metų rugsėjį pradėjau psichologijos studijas. Pirmomis savaitėmis viskas atrodė puiku – gyvenau kitame mieste, paskaitos ne tik kad buvo neprivalomos, bet dar ir įdomios, žmonės kažkokie keistai normalūs ir netgi smagūs [tarsi tie debilai, su kuriais baigiau vidurinę, būtų išnykę nuo žemės paviršiaus panašiai kaip dinozaurai]. Žodžiu, universitete, kitaip nei mokykloj, man patiko. Tačiau praėjus kelioms savaitėms ir pirmam įspūdžiui išblėsus pradėjau galvoti ką čia veikiu – per paskaitas neretai pradėdavo imti miegas, seminarai irgi atsibodo gana greit. Visi jie būdavo vienodi – kiekvieno metu kurie nors grupiokai skaitydavo savo pačių paruoštas skaidres. Nepatiko kaupiamo balo sistema – jo neturint, net ir gerai pasiruošus egzaminams jų išlaikyti buvo beveik neįmanoma. Iki semestro pabaigos universitetas man spėjo velniškai įgrysti. Su draugu kalbėdami apie studijas vis dažniau nuklysdavom į pasvarstymus – kas būtų, jei nebūtume įstoję, jei būtume stoję bent metais vėliau. Ar būtume išsirinkę kitas specialybes, ar apskritai vis dar būtume norėję mokytis? Taip po truputį mano tobulas gyvenimo planas griuvo. Vien mintis apie septynerių metų studijas visai dienai sugadindavo nuotaiką, o perspektyva uždirbti porą tūkstančių pinigų bandant padėti žmonėms, kurie nesugeba padėti patys sau, kėlė depresiją. Norėjos viską mesti ir bėgti į kitą pasaulio kraštą.

Nepabėgau, tačiau ir pirmo kurso baigti man nepavyko. O mano tobulas gyvenimo planas sugriuvo tarsi kortų namelis. Aš nežinau ką veiksiu rytoj ar poryt ir nežinau, kuriam pasaulio krašte gyvensiu po metų ar poros. Mano studijos sustabdytos, aš neturiu darbo, vyro ir tikrai neketinu gimdyti vaikų. Na, bent ne artimiausius devynis mėnesius. Aš vis dar nežinau, kuo norėčiau būti, tačiau sužinosiu. Na ir kas, kad ne dvidešimties?

Kelias tobulos visuomenės link

Publikuota: 28th April 2011 parašė Kaspinuotis kategorijoje Nuomonė visais gyvenimo klausimais, Rimti dalykai nerimtai
Žymės: bendravimas, debilai, forsai, kaunas, pagalba, treningai, visuomenė

(Will Taylor nuotrauka)

Pastaruoju metu draugus dažnai užknisu savo burbesiais dėl Kaune treningais besipuošiančių berniukų, rengiančių spjaudymosi varžybas, asmenų, troleibusuose visiems demonstruojančių savo išlavintą muzikinį skonį… Žodžiu, dėl viso to, kas Vilniuje pastebima truputį mažiau. Taip skundžiuos jau gerus porą mėnesių ir tik šiandien susimąsčiau, kad reikia ne skųstis, reikia juos auklėti!

Juk iš esmės jie nėra piktybiški. Jie – paprasčiausi debilai, tad ar galima ant jų pykti? Net jei ir galima, kokia iš to nauda? Kas nuo to pasikeistų? Niekas. Štai, jei bent kartais pabandytume su jais pasišnekėti, sudrausmintume ir parodytume gerą pavyzdį, gal, žiūrėk, netyčia bent porą išauklėti pavyktų. Pavyzdžiui, pamačius stotelėje į šiukšliadėžę myžančius tris vaikinus visai nebūtina nusisukti ir patraukti priešingon pusėn, nei yra tavo kelionės tikslas. Daug šauniau būtų prieiti ir pasakyti, jog sisioti vidury Savanorių prospekto yra negražu ir nemandagu. Arba galima numesti kokį draugišką bajerį, kad jų vietoje, būdamas viešumoje tokių mažyčių traukti nedrįstum. Efektas garantuotas!

Mėgstantys troleibusuose versti kitus klausytis dainelių apie dvyratūką, savaitės dienas ir tuos nepažįstamus draugus taip pat nėra nepataisomi. Taip jie tik bando parodyti, jog skundžiasi dėmesio trūkumu. Kodėl gi jiems jo nesuteikus? Juk būtų galima prieiti, pagirti jų muzikinį skonį ir galbūt net pradėti visai įdomų pokalbį. Žinoma, tik paprašius trumpam išjungti muziką, kad būtų įmanoma susišnekėti. O galbūt dėmesio jiems netrūksta, gal jie tiesiog neturi pinigų ausinėms, nes taupė naujam treningui? Tokiu atveju tiesiog reiktų būti supratingais ir smarkiai nepykti.

Apskritai, reiktų nepasididžiuoti ir bendrauti su debilais. Todėl, kad juos ignoruodami, nepaliekame kitos išeities kaip tik ieškoti panašių į save. O leisdami laiką su tokiais pačiais, po mažu jie pradeda galvoti, jog visi normalūs žmonės elgiasi kaip jie ir savo poelgiuose nebemato nieko blogo. Taip tampa dar didesniais debilais, kas vėliau ir kelia normalių žmonių pasipiktinimą. Tad manau, jog nuo dabar bent porą valandų per savaitę skirsiu savanoriškam bendravimui su tokiais žmonėm, kurių šiaip jau privengčiau, tikėdamasi, kad galbūt šitaip pavyks juos atvesti į doros kelią.

Jei ir jus kartais erzina ne visada elgesio normų prisilaikantys individai, nevenkite, neatsiribokite nuo jų. Padėkite jiems – būkite su kartu, bendraukite, palaikykite ryšį. Galbūt šitaip mums pavyks sukurti geresnę ir tobulesnę visuomenę!

Kas gali pasakyti kaip mes turėtume mokytis?

Publikuota: 18th April 2011 parašė Kaspinuotis kategorijoje Nerimti dalykai rimtai, Nuomonė visais gyvenimo klausimais
Žymės: geografija, individualumas, istorija, mokymasis, psichologija, studijos, žinios

427551981_bc3f81c7c9_o
(Brittany Randolph nuotrauka)

Dažnai taip nutinka, kad pirmą kartą sutikus žmogų neįsimenu jo vardo. Taip atsitinka dėl įvairių priežasčių – kartais prisiminti trukdo išgerto alaus kiekis, kartais žinau, jog galimybė, kad niekada nebepamatysiu to žmogaus žymiai didesnė, nei kad pamatysiu, o dažniausiai vardų neprisimenu todėl, jog jie man nieko nepasako apie žmogų. Kaip ir gimimo data ar miestas, iš kurio jis atvažiavo. Aš galiu tris kartus pamiršti žmogaus vardą, bet prisiminti, jog jis studijuoja verslo informatiką, dirba bare, jo mėgstamiausias filmas – Adam’s Apples, laisvalaikiu jis skaito knygas ar yra apkeliavęs pusę Europos. Nes tai dalykai, kuriuos jis pasirinko pats, dalykai, kurie jį išskiria iš kitų, dalykai, kurie man yra įdomūs.

Taip, įdomius dalykus aš įsimenu greitai ir iš atminties jų neišmetu ilgai. Praėjus metams po mokyklos baigimo galėčiau jums daugiau ar mažiau tiksliai atpasakoti viską, ką išmokau per istorijos pamokas, o pastatyta priešais Lietuvos žemėlapį taip ir neparodyčiau kur koks miestas randasi. Ne todėl, kad nesimokiau geografijos. Mokiausi. Naktimis sėdėdavau apsikabinus būtent geografijos, o ne istorijos vadovėlį. Skaitydavau viską po tris, keturis, kartais ir penkis kartus. Sėdėdavau, kol išmokdavau. Pasiruošti istorijos pamokoms man užtekdavo pusvalandžio. Na, nebent nuspręsdavau, kad kuri nors tema tokia įdomi, jog verta apie ją paskaityti plačiau. Ir dabar aš vis dar moku istoriją, tačiau mano geografijos žinios apgailėtinos.

Ar įsivaizduojate, kiek laiko sugaišau mokydamasi dalykus, kurie man visiškai neįdomūs? Valandas, dienas, savaites, mėnesius… Savo laiko, kurį galėjau skirti man rūpintiems dalykams. Dalykams, kuriuos prisiminčiau dar ir dabar. Jei visas tas valandas, kurių metu liejau ašaras dėl savo nesugebėjimo įsiminti upių pavadinimų, būčiau skyrus knygoms apie Antrą pasaulinį karą, žinočiau daugiau, nei žinau dabar. Nes aš nė velnio nebeprisimenu kur kokia upė teka! Tiesa, lygiai taip pat nežinočiau ką atsakyti paklausta apie kai kuriuos istorinius aspektus. Ne tik todėl, kad nespėjau jais pasidomėti, taip galėjo nutikti ir todėl, jog kai kurie iš jų man pasirodė paprasčiausiai neverti dėmesio ir nuobodūs.

O nuobodžių dalykų pasitaiko visur. Štai, pavyzdžiui, šiuo metu aš studijuoju psichologiją. Dalyką, kuris man patinka ir yra įdomus. Mane pažįstantieji dabar paklaustų – jei jis tau tikrai įdomus, tai kodėl nesimokai, kodėl neateini į paskaitas, kodėl turi skolų, kodėl…? Ir aš nežinočiau, kaip jiems į šį klausimą atsakyti. Nes, kad ir kaip keistai nuskambėtų, aš mokausi. Nedaug rastumėt pirmo kurso studentų, kurie būtų skaitę ar domėjęsi tiek, kiek aš. Ne, ne populiariosios literatūros, o to, kas kartais pas mus įtraukiama į papildomos literatūros sąrašus ar dėstoma vėlesniuose kursuose. Tad taip, aš nė velnio nemoku to, ką turėčiau mokėti. Bet galiu lažintis, jog dalis tų, kurie dabar tai moka, po metų irgi nieko nebeprisimins. Taigi, praleidę krūvą bemiegių naktų, teoriškai jie nežinos tiek pat, kiek nežinau aš. Išskyrus vieną mažą skirtumą. Aš žinosiu tai, ko nežino jie.

Galima ginčytis dėl to, jog svarbiausia yra žinoti dalyko pagrindus ir tik tada reikia gilintis į tai, kas yra įdomu. Tačiau jeigu jūs rimtai susidomite kokia nors siaura tema, gilinsitės į ją tol, kol prieisite pačią esmę ir pagrindus. Taigi, pasieksite tą patį rezultatą, tik, ko gero, greičiau ir įdėdami mažiau pastangų. Žinoma, toks būdas niekada nepadės suprasti fizikos, chemijos ar matematikos. Bet argi didelis skirtumas ką jūs pirmiau perskaitysite – tai, jog viena iš Antrojo pasaulinio karo priežasčių buvo per didelės reparacijos Vokietijai, uždėtos po Pirmojo pasaulinio karo, ar tai, jog po Pirmojo pasaulinio karo vokiečiams uždėtos per didelės reparacijos vėliau prisidėjo prie to, jog kilo Antrasis pasaulinis karas? Juk svarbiausia, jog galiausiai jūs žinosite abu dalykus.

Kiekvieno žmogaus mokymosi procesas turėtų būti individualus, todėl, kad tik šitaip gali būti pasiekti aukščiausi rezultatai. Juk iš esmės mokymosi neįmanoma objektyviai vertinti, kaip ir neįmanoma lyginant žmones, turinčius skirtingų dalykų žinias, pasakyti, kuris jų yra protingesnis. Net ir mokydamiesi tą patį mes prisimename ne vienodus dalykus ir darome ne tokias pačias klaidas. Tad ar nėra logiška, jog toks mokymasis, koks tinka vienam, gali visiškai netikti kitam?

Bernų kabinimo metodas skirtas negražioms panoms

Publikuota: 17th April 2011 parašė Kaspinuotis kategorijoje Laimingo gyvenimo instrukcijos, Nuomonė visais gyvenimo klausimais, Rimti dalykai nerimtai
Žymės: bernai, bičai, grožis, kabinimas, merginos, panos, papai, poros, protas, subinė, vaikinai, vidinis grožis

Visi žino liūdną tiesą, kad negražioms panoms yra visiškai neįmanoma susirasti vaikino. Žinoma, galima bandyti save guosti tuo, kad išorė visai nesvarbu, svarbiausia – vidinis grožis, protas ir auksinis charakteris. Bet, brangiosios, kam taip žiauriai apgaudinėti save? Juk jei neturit ilgų kojų, didelių papų, dailios subinės, į kurią būtų galima paspoksoti, ar bent jau fotomodelio veidelio, kurį draugams negėda rodyti būtų, nė vienas bičas į jus tikrai nežiūrės. O jei nežiūrės, tai kaip tam vargšeliui pastebėti tarsi aurą iš toli šviečiantį jūsų nepaprastai gražų vidų? Teisingai, neįmanoma. Tik nepulkite dabar verkti dėl savo nelaimingos lemties. Jeigu jums nepasisekė ir esate negražios, tikrai nereiškia, kad reiktų pamiršti visas svajones apie nuostabias vestuves, žiedą su kelių karatų deimantu ir kieme lakstančius keturis vaikus. Taip pat nereiktų skubėti pirkti vąšelio nėrimui, katės ar domėtis artimiausiais vienuolynais. Todėl, kad jūs vis dar galite rasti vaikiną!

Tą galite pasiekti visai nesunkiai – tereikia šiek tiek proto ir gudrumo. Norint, kad vaikinai pastebėtų jūsų vidinį grožį, reikia, kad jie bent jau žiūrėtų į jūsų pusę. O tai paprasčiausia padaryti susiradus gražią draugę. Tokią, kuriai einant pro šalį visi vyriškos lyties atstovai žiopsodami akis išsinarintų. Taigi, susirandat šitokią paną ir susitariat, kad jei eisit kabint bernų, eisit dviese. Sandėrio esmė ta, kad graži draugė turi pritraukti bent vieno vaikino dėmesį. Kadangi bičai šiais laikais labai nedrąsūs ir į panų medžiokles taip pat eina po du, yra gan nemaži šansai, jog vaikinas kartu atsitemps ir savo draugą. Jei taip nutinka, reikėtų negaišti laiko ir kuo greičiau stengtis parodyti savo gražų vidų. Tai galite daryti įvairiais būdais – padeklamuoti pačios sukurtą eilėraštį, užvesti kalbą apie mėgstamiausias knygas ar papasakoti apie savo darbą benamių gyvūnų prieglaudoje. Jeigu po tokio nuoširdaus pokalbio auka dar neprašo jūsų numerio, pakvieskite jį pas save su tikslu susipažinti artimiau. Čia jau, patikėkit, susilydys kiekvienas.

Šis bernų kabinimo metodas yra šaunus tuo, kad garantuoja šimtaprocentinę naudą ir jums, ir draugei. Jūs pagaliau rasite vaikiną, o draugė galės būti rami ir atsipalaidavusi – ji gaus daugiau dėmesio, visuomet galės rinktis jai labiau patinkantį ir nejaus konkurencijos iš jūsų. Tad jei vis dar pavydžiais žvilgsniais varstot praeinančias poreles, naktimis verkiat apsikabinusios pagalvę ir dienoraščiui skundžiatės, jog niekas nepastebi kokios esat šaunios ir nepakartojamos, geriau tam skiriamą energiją nukreipkit gražios draugės paieškom. Kooperuokitės. Visgi pavasaris – poravimosi metas.

Pasakykit, kad patinka

Publikuota: 8th April 2011 parašė Kaspinuotis kategorijoje Blogosfera
Žymės: blogas, facebook, fanai, like, patinka

Kas per laikai… Seniau kai kas nors spirdavo į kepenis, truputį paliūdėjus būdavo galima bėgti skųstis blogan. Parašydavai kokį sarkazmo kupiną įrašą apie skriaudiką ir palengvėdavo tam kartui. Dabar gi neišeina. Didžioji dauguma tų, apie kuriuos čia būtų galima vieną kitą sakinį suregzti, dėl kažkokių neaiškių priežasčių retkarčiais apsilanko ir paskaito visas tas nesąmones. Aišku, galima būtų rizikuoti, bet gi kai kurie jautrūs – o jei pamatę ką nors, kas jiems nepatinka, supyks ir daugiau niekada niekada su manim nesišnekės? Su kuo aš tada draugausiu?

Žinoma, būdama tokia faina ir protinga, sugalvojau kaip nuo visokių netikėtų žmonių apsilankymų apsidrausti. Ėmiau ir susikūriau facebook’e fanų puslapį. Jį galite rasti blogo kairėje, iškart po temų, tiesiai virš paieškos. Arba, jei jums patogiau, apsilankyti šitokiu va adresu. Ir, žinoma, pasakyti, kad patinka. Kai atliksite visus šitus veiksmus, aš žinosiu, jog jūs retkarčiais čia užeinate ir visokius negerus dalykus, jei tik tokių atsirastų, galite pamatyti. Todėl nenorėdama nutraukti mūsų ypatingų santykių nieko nedoro ir nerašysiu. Pažadu!

Jei jūs nebijote, kad galiu parašyti ką nors nemielo, yra ir kitų priežasčių, kodėl turėtumėte paspausti mygtuką „like“. Ypač tie, kurie nepripažįsta visokiausių reader’ių, kuriuose galima užsiprenumeruoti jums patinkančius blogus. Kadangi rašau aš pakankamai retai, tai turėtų gerokai atsibosti [švelniai pasakyta] kas kažkiek laiko tikrinti ar tik Kaspinuotis ko nors naujo nepaskelbė. O facebook’u, manau, naudojatės jei ne visi, tai dauguma, ir puslapį refresh’inat pakankamai dažnai, kad tie naujieji įrašai sienoje nepasimestų.

Jei jums nesvarbu, ką galiu apie jus pasakyti ir žinote kas per daiktas yra reader’is, vistiek paspauskite tą kvailą mygtuką, kad patenkintumėte mano ego.

Ką daryti, kai pritrunki pinigų alui

Publikuota: 1st April 2011 parašė Kaspinuotis kategorijoje Blogosfera
Žymės: alus, batga-a, blogai, pinigai, studentai

Atėjo ta diena, kai priėjau liepto galą. Kadangi gyvenu kaip ir visi kiti normalūs studentai, tai maistui pinigų man nebeužtenka gan seniai. Nemanau, kad tai problema – vis tiek anoreksikės gražiau atrodo. Tačiau dar nėra taip buvę, kad neužtektų pinigų alui. Čia jau dalykas rimtas, netoleruotinas ir apskritai baisus. Nes ko jau ko, o alaus turi būti visada. Ir daug! Žodžiu, tą kažkaip reikėjo spręsti. Pradžioje bandžiau kratyti taupykles. Pasirodo, iš tų auksinių laikų kai turtai liejosi per kraštus, buvo likę keletas litukų. Kokią savaitę už juos gėriau ir vargo nemačiau. Bet viskas, kas gera, baigiasi. Pinigai – ne išimtis. Tad nusprendžiau susirasti nuolatinį jų šaltinį.

Žinoma, kiekvienas protingas žmogus mano vietoje būtų pradėjęs dirbti. Tiesa ta, kad aš nesu labai protingas žmogus. Būtent todėl šį pavasarį būtų tekę kentėti sausrą. Jei ne vienas laimingas atsitiktinumas. Kaip jau kažkada prieš mėnesį rašiau, blogosferoj buvo prasidėjęs karas. Ir ne dėl bet ko, o dėl turinio plagijavimo. Kaip ten viskas vyko aš dabar nepasakosiu, bet mielai išduosiu kaip baigės. O baigės taip, kad keli iniciatyvūs žmonės su Justinu Žilinsku priešaky nusprengė įkurti BATGA-A – Blogosferos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrą.

Taip jau nutiko, kad prie jos buvo pasiūlyta prisijungti ir man. Viso to pliusus ir minusus skaičiavau gan ilgai, kol pagaliau nutariau priimti pasiūlymą. Man įstojus į BATGA-A per artimiausią savaitę bloge bus įvesta registracija skaitytojams, bei simbolinis mokestis už kiekvieną NAUJĄ [senus galėsite skaityti nemokėdami pinigų] įrašą. Pinigėliai bus tikrai nedideli ir atsiskaityti galėsite kaip tik jums bus patogiau – SMS žinute, pervedimu į BATGA-A banko sąskaitą ar PayPal. Vėliau jie bus dalinami tarp blogerių, prisijungusių prie asociacijos.

O aš, žinodama, kad pagaliau gausiu iš to materialinės naudos, pažadu rašyti dažniau.

Kiti blogeriai, prisijungę prie BATGA-A:

Paskutinysis gnomas Žemėje

Publikuota: 30th March 2011 parašė Kaspinuotis kategorijoje Fantazijos vaisiai ir visokios pasakos
Žymės: alus, gnomas, žemė, žmonės

Seniai seniai, prieš daug milijonų metų, kai Žemėje žaliavo girios ir laukai, tekėjo upės ir upeliai, stūksojo kalnai, kurių viršūnių negalėdavai įžvelgti, giliai giliai urvuose gyveno didelės gnomų tautos. Visi vyresnieji gnomai dirbo miškų sargais, tad visokioms nesąmonėms neturėjo laiko, o kadangi ir šiaip iš prigimties buvo mieli, draugiški ir taikūs, Žemėje niekada nevykdavo jokie karai ar konfliktai. Taip taikiai jiems gyvenant, gnomų skaičius vis didėjo ir didėjo, o kad jau jie ir ilgu gyvenimu pasižymėdavo, gnomams po truputį ėmė trūkti vietos. Tokių aplinkybių priversti su kiekviena karta gnomai ėmė gimti vis mažesni, kol galiausiai pasidarė tokie mažyčiai, jog kai kurie miškų gyventojai net ėmė vadinti juos nykštukais.

Tačiau gnomai padarėliai linksmi, juokus suprantantys, ir tokių prasivardžiavimų visai neimdavo į galvą. Jie ir toliau prižiūrėjo miškus, o kiekvieną laisvą minutę praleisdavo su giminaičiais ir draugais prie bokalo pasakodami visokiausias įdomias istorijas. Ilgai jie šitaip gyveno, pakol vieną dieną į Žemę atsikraustė žmonės. Šitie, gaila, bet nebuvo tokie taikūs ir už save mažesnius gyventojus skriausdavo bei išnaudodavo. Jie griovė gnomų urvelius, kirto jų saugomus miškus ir statėsi ten savo gyvenvietes. Nykštukams greitai nusibodo tokia neteisybė, tad užleidę Žemę žmonėms jie patraukė į tolimus kraštus laimės ieškoti. Ar pavyko jiems tą laimę rasti, istorija, deja, nutyli.

Kai jau atrodė, kad Žemėje neliko nei vieno vienintelio gnomo ir visur aplink galėjai matyti tik žmones, vieną vakarą iš savo urvo galvą iškišo stebėtinai į mažuosius panašus gyvis. Tai buvo dar jaunas, bet labai protingas gnomas, kuris taip mylėjo savo gimtuosius namus, jog niekaip negalėjo prisiversti jų palikti ir išvykti kartu su visais kitais giminės atstovais. Būdamas pats didžiausias tarp savo bendraamžių nykštukų, gnomas galvojo, kad galbūt jam pavyks pritapti prie aukštųjų žmonių ir likusį gyvenimą nugyventi kartu su jais. Tad nusprendęs bent jau pabandyti užkariauti žmonių širdis, gnomas drąsiai patraukė link artimiausios aludės, kur ir prasidėjo visi jo nuotykiai.

Taip jau nutiko, kad vakaras buvo vėlyvas, o aludės lankytojai išlenkę toli gražu nebe po vieną bokalą, taigi jaunasis gnomas buvo šiltai ir džiaugsmingai priimtas į gausų gėrikų būrį. Pamatęs, jog viskas klojasi kaip sviestu patepta, nykštukas atsipūtė ir pradėjo mėgautis alum, kurio iki to laiko dėl savo jauno amžiaus dar nebuvo ragavęs. Būdamas toks nedidelis, gnomas greitai pasigėrė ir ištauškė savo istoriją žmonėms. Supratęs, ką padarė, nykštukėlis smarkiai susikrimto ir jau kūrė pabėgimo planus, kai iš vyrų būrio pasigirdo skardus juokas. Pasirodo, mažasis urvuose praleido tiek dienų ir metų, kad net ir tie, kurie gnomus dar prisimena, juos tik gražiomis legendomis laiko. Na, dar kartais seka pasakas prieš miegą savo vaikams – apie nykštukus, kurie gūdžiais laikais miškus sergėdavo. Niekas nenorėjo patikėti, kad prieš juos stovi šios senosios tautos atstovas.

Tik vienas smuklės kampe sėdėjęs senolis suprato, kad tas mažas žmogutis – iš tiesų pats tikriausias gnomas. Tad pasivedė jis jį į šalį ir papasakojo ką reikia daryti, kad draugiškai su žmonėm sugyventų. Gnomas nusprendė paklausyti senojo žmogaus patarimų. Pasivadinęs piktu gnomu Arvydu ir palikęs savo gimtąjį mišką, iškeliavo gnomulis šalin, kur žmonės laimingi, kur barmenai pintom Guinness alų pilsto, o namai į senuosius urvus panašūs. Kiek man žinoma, gyvena jis ten laimingai ir toliau taip pat laimingai ten gyvens.

Tad tokia ta drąsaus ir protingo paskutiniojo gnomo istorija…

Visiems, kurie nori būti protingais

Publikuota: 26th March 2011 parašė Kaspinuotis kategorijoje Laimingo gyvenimo instrukcijos, Nuomonė visais gyvenimo klausimais, Rimti dalykai nerimtai
Žymės: filmai, intelektas, intelektualai, kaip tapti protingu, knygos, laisvalaikis, muzika, protas, protingi žmonės, žmonės

(gabbefoshoyo nuotrauka)

Jums būna taip, kad kartais pasijaučiate kvailais, visiškai kvailais žmonėmis? Kai, pavyzdžiui, ką nors leptelite ir visi sužiūra į jūsų pusę nutaisę pasipiktinimo ar gailesčio kupinus žvilgsnius? Kai jums tai primena pusę gyvenimo ir visaip kaip tyčiojasi progai pasitaikius? Kai norisi pasislėpti kur nors kamputyje ir niekada niekada niekam nebesirodyti akyse, ar, jei rodytis, tai bent jau visą laiką tylėti ir protingai linkčioti galva, su viskuo sutinkant? Jei nebūna, jūs esate protingiausi žmonės pasaulyje. O jei tokie nesate, nenusiminkit – šiandien rašau tam, kad padėčiau jums tokiais tapti.

Visų pirma, jūs turite suprasti, kas yra protingas žmogus. Žinoma, jei jūs šiuo metu mokotės mokykloje arba studijuojate ir gaunate aukščiausius įvertinimus, manote, kad esate protingi. Iš esmės jūs neklystate – esate labai protingi žmonės, tokie protingi, kad jums vis tiek tikriausiai nesvarbu ar ir kiti tą patį apie jus galvoja. Todėl šio įrašo galite neskaityti. Yra kitų daug naudingesnių būdų praleisti penktadienio vakarą. Juk laukia namų darbai, kontroliniai, koliai, egzaminai ir visokie kitokie panašūs dalykai… Jei, visgi, mokytis jums taip gerai nesiseka, nepulkit nusiminti. Jūs vis dar galite tapti protingais žmonėmis. Tiesiog tam prireiks šiek tiek pastangų.

Pats svarbiausias dalykas, į kurį jums būtinai reikia atkreipti dėmesį, yra tai, jog norint būti protingu, negalima leisti laiko veltui. Jei jūs mėgstate pamiegoti iki pietų, vakarais su draugais eiti išgerti alaus ar kiurksoti prie kompiuterio nieko neveikdami, turėsite viso to atsisakyti. Todėl, kad bet koks laisvas laikas turi būti praleistas naudingai. Geriausia būtų, jei apskritai imtumėte planuoti laisvalaikį. Pradėti galite nuo miego valandų sutrumpinimo iki kokių keturių – šešių, ne daugiau. Yra dalykų, kuriuos jums reikia padaryti, kad atsiimtumėte už visą iki tol veltui praleistą gyvenimą.

Kai pavyks įvykdyti lengviausią šio plano dalį, prisiminkite, jog protingas – tai intelektualus. O intelektualiais žmonės šiaip sau iš niekur nieko netampa – jie skaito rimtas knygas, žiūri dokumentinius arba bent jau meniškus filmus ir klausosi geros muzikos. Jums irgi reikės daryti tą patį. Taip, žinau, kaip tai sunku, bet skaityti teks. Ir tikrai ne bet ką. Pavyzdžiui, jei šiuo metu studijuojate, knygas rinkitės tik susijusias su savo dalyku. Jei mokslus jau baigėte, jums pasisekė, jūs galite skaityti ir grožinę literatūrą. Aišku, būtinai žiūrėkite tik į klasiką ir intelektualiąją literatūrą. Jei skaitydami kiekvieną kartą mirtinai užsinorite miego – pasirinkote teisingai. Filmus geriausia yra žiūrėti kino festivaliuose. Būtina pamatyti visus, surinkusius daugiausia apdovanojimų, ir dar tuos, kuriuos rekomenduoja kiti protingi žmonės. Gali būti, kad tokie filmai jums nepatiks. Jei taip, žiūrėkite juos ir toliau. Kuo dažniau, tuo geriau. Kai įprasite ir netgi pradėsite įžvelgti juose prasmę, pereikite prie dokumentinių. Šiuos, kaip ir knygas, reikia rinktis tokius, kokie veikia panašiai kaip pasakos prieš miegą. Žodžiu, kiekvienam pagal skonį. Taip pat kartais nueikite į teatrą. Išsirinkti gerą muziką, manau, bus lengviausia. Galite klausytis visiškai visos, išskyrus popsą, roką [šių dienų popsas], elektroninę muziką, repą [jūs ne gangsteriai], hip hop’ą, r&b [pernelyg banalu], soulą, alternatyvą [irgi popsas], regį, housą, metalą [išprotėjusių žmonių muzika]… Kaip sakiau, galite rinktis ką tik panorėję. Svarbiausia, kad patiktų jums patiems.

Domėkitės viskuo, kuo tik įmanoma, bet niekuo konkrečiai, dalyvaukite visokiose pasaulio gelbėjimo akcijose [artimiausia jau rytoj!], paremkite badaujančius Afrikos vaikus, nepraleiskite nei vienos naujos parodos… Kartą per mėnesį susitikite su draugais. Ne todėl, kad jų pasiilgote. Tiesiog reikia su kažkuo pasidalinti patirtimi, padiskutuoti protingomis temomis ir, jei pasiseks, nutaisyti tą gailesčio kupiną žvilgsnį šį kartą jau kam nors kitam, o ne jums, leptelėjus nesąmonę. Darykite tai, darykite su džiaugsmu! Nes tik šitaip žmonėms galite parodyti, kad esate protingi. O juk to jūs ir norėjote, taip?